Neretai kyla atvejų, kai viešosios informacijos šaltiniuose skelbiami tikrovę neatitinkantys duomenys apie asmenį (neretai – apie viešąjį asmenį), kurie kenkia jo reputacijai. Tuomet nukentėję asmenys reikalauja viešosios informacijos rengėjus/skleidėjus tuos duomenis paneigti ir neretai – atlyginti patirtą žalą.
Tačiau neretai būna, kad žurnalistai paviešina kitų asmenų jiems suteiktą nuomonę, duotą komentarą interviu metu ir pan. Tad ką turi įrodyti viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, siekdamas būti atleistas nuo atsakomybės?
Tokiu atveju viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas turi pareigą įrodyti, kad kiti asmenys paskleidė asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, o viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas juos tik pakartojo arba pateikė kaip nuomonę, komentarą ar vertinimą, taip pat turi nurodyti duomenis pateikusį asmenį (informacijos šaltinį) (CK 2.24 straipsnio 5 dalis, VIĮ 54 straipsnio 1 dalis).
Visuomenės informavimo priemonės atsakomybės už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą ribojimas įstatyme nustatytas atsižvelgiant į viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų darbo specifiką – tikslą kuo skubiau paskelbti visuomenei kaip tik tuo momentu aktualią informaciją. Dėl to šios kategorijos bylose svarbu nustatyti, ar žurnalistas sąžiningai suklydo, ar sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančios informacijos, norėdamas patenkinti skaitytojų ar žiūrovų smalsumą arba suintriguoti juos pikantiškais teiginiais ir pritraukti daugiau skaitytojų (žiūrovų), galbūt aplaidžiai atliko savo (žurnalisto) tiesiogines pareigas ir nepatikrino skelbiamos informacijos pagal žurnalisto etikos standartus. Sąžiningas žurnalistų elgesys pagal atleidimo nuo civilinės atsakomybės instituto pobūdį vertinamas visų pirma tikrinant, ar buvo laikomasi žurnalistikos etikos.
Tokiose bylose svarbi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika – sprendžiant dėl žurnalisto atsakomybės už tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimą, būtina, be kita ko, atsižvelgti į konkrečią negatyvią informaciją, kaltinimų lygį, informacijos pateikimo stilių, būdą ir formą, taip pat ar žurnalistas vadovavosi etikos standartais, ar tikrino informaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 29 d. sprendimą byloje F. prieš Moldovą (Nr. 6).
Šios kategorijos bylose svarbu nustatyti, ar žurnalistas sąžiningai suklydo, ar sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančios informacijos, norėdamas patenkinti skaitytojų ar žiūrovų smalsumą arba suintriguoti juos pikantiškais teiginiais ir pritraukti daugiau skaitytojų (žiūrovų), galbūt aplaidžiai atliko savo (žurnalisto) tiesiogines pareigas ir nepatikrino skelbiamos informacijos pagal žurnalisto etikos standartus.
Svarbu pažymėti, kad Lietuvos teismai pažymi, kad netgi jei žurnalistas ir skelbia informacijos šaltinį – tam tikrą asmenį, nurodydamas, kad tai yra to asmens nuomonė, nėra pagrindo teigti, jog viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas visais atvejais besąlygiškai yra atleidžiamas nuo redakcinės atsakomybės, kai yra paskleidžiama asmens garbę ir orumą žeminanti trečiojo asmens nuomonė. Kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar
- Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas (jo darbuotojai) elgėsi sąžiningai ir etiškai;
- laikėsi bendros pareigos užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą;
- atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes
Nuomonė apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.
Vienoje iš bylų buvo nagrinėjamas toks atvejis, – laidoje viešai transliuoto reportažo metu buvo paskelbta ne tik asmens garbę ir orumą žeminanti kito asmens nuomonė, bet ir asmens garbę ir orumą žeminantis laidos vedėjų komentaras. Šios laidos metu laidos vedėjai ne tik citavo ar percitavo atsakovo interviu metu nurodytus teiginius ar aplinkybes, bet ir pateikė savo interpretacijas ar papildymus, „sutirštino“ iš atsakovo gautą informaciją, ją pristatė kaip „beveik kriminalą“, nors atsakovas savo interviu jokių galbūt nusikalstamų veikų neminėjo.
Taip pat viešai buvo paskelbta informacija apie ieškovo dalyvavimą konflikte su <…>, redakcija žinojo ir suprato ar turėjo žinoti ir suprasti šios skelbiamos informacijos neteisingumą, tačiau sąmoningai skelbė žinomai neteisingą informaciją, turėdama tikslą ne informuoti visuomenę svarbiais klausimais, o dirbtinai kelti „skandalus“ ir didinti savo laidų žiūrimumą (2024-01-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-823/2023)
Lietuvos Aukščiausias Teismas pripažino, kad redakcinė atsakomybė gali būti taikoma tuomet, kai neapsiribojama kito asmens nuomonės pateikimu visuomenei, tačiau papildomai visuomenės informacijos skleidėjas prisideda prie asmens garbės ir orumo pažeidimo, kaip, pavyzdžiui, laidos vedėjai, siekdami padidinti laidos žiūrimumą, reitingus, sutirština pateiktą informaciją ir ją pateikia kaip tikrą, žinodami, kad ji neatitinka tikrovės ar/ir neįsitikina jos teisingumu. Tokiu būdu norima sukelti skandalą, pritraukti visuomenės dėmesį, viešai žeminant asmenį, nors ir perteikiant kito asmens nuomonę apie jį.
Tokie nesąžiningi veiksmai, siekiant pritraukti visuomenės dėmesį, pasikelti „reitingus”, yra neteisėti ir vis dažniau sulaukia atsakomybės.
