Nutraukiant santuoką, vienas esminių klausimų, kuris turi būti aptartas bei nustatytas – nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Kaip žinia, dažniausiai, vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su mama, tačiau gali būti ir nustatyta ir su tėčiu. Laikui bėgant, gali pasikeiti gyvenimo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad gyvenamoji vieta vaikui tapo nesaugi, todėl kitas vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei nustatymo su juo (ir atitinkamai dėl išlaikymo priteisimo iš kitos pusės.).
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių:
- tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas,
- pablogėjęs vaiko auklėjimas,
- kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas;
- vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą);
- kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų Lietuvos Aukščiausiojo teismo2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Teismai, nustatę, kad vaikui užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos bei tenkamos sąlygos būtų užtikrintos ir pas kitą vieną iš tėvų, pažymi, kad esant analogiškoms tėvo ir motinos gyvenimo sąlygoms, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas (atsižvelgiant į jo amžių, turimus socialinius kontaktus, diagnozuotus sveikatos sutrikimus), nepagrįstai sąlygotų visų jo, per itin ilgą laiką, susiformavusių socialinių ryšių nutraukimą. Adaptacija naujoje gyvenamojoje vietoje gali turėti neigiamų pasekmių tiek vaiko emocinei sveikatai, tiek ir ugdymo procesui, kas visiškai neatitiktų paties nepilnamečio vaiko interesų. Esant nustatytoms aplinkybės teismas nusprendė nekeisti vaiko gyvenamosios vietos.
Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keiti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.
Kokia yra vaiko nuomonės reikšmė, sprendžiant klausimą dėl jo gyvenamosios vietos pakeitimo?
Vaiko nuomonė yra tokiose bylose ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę , tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-341/2010) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).
Vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų paprastai priklauso nuo vaiko amžiaus ir brandos, sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Teismas gali ir neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir priimti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkantį sprendimą.
