Šio blogo straipsnyje Sutuoktinių nuosavybės formos buvo nagrinėjamos sutuoktinių nuosavybės formos, detalizuojant, kokiais atvejais turtas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, į kurį vienodos apimties teises turi kiekvienas iš sutuoktinių, o kada turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė ir tik jis vienas gali šiuo turtu naudotis, jį valdyti bei disponuoti savo nuožiūra. Tarp asmeninės nuosavybės teise sutuoktiniui priklausančio turto rūšių buvo nurodomas turtas, sutuoktinio paveldėtas arba gautas dovanų santuokos metu, pažymint, kad dovanotas sutuoktiniui turtas, jeigu dovanojimo sutartyje nenurodoma, kad turtas dovanojamas abiems sutuoktiniams, yra asmeninė apdovanotojo nuosavybė.
Taigi, iš minėto apibrėžimo lingvistinio aiškinimo galima daryti išvadą, kad galioja bendra asmeninės nuosavybės prezumpcija, turtą įgijus pagal dovanojimo santuokos metu, jeigu dovanojimo sutartyje nenurodoma, kad turtas (pinigai) dovanojamas abiem sutuoktiniams, ko rezultate turtas atitinkamai įgytų bendrosios jungtinės nuosavybės statusą.
Teismai, spręsdami ginčus tarp sutuoktinų dėl turto padalinimo, taip pat nagrinėdami skyrybų bylas, ne tik taiko teisės normas, bet ir aiškina jas. Neretai tokio teisės normų aiškinimo procese suformuojama nauja teisės normos aiškinimo bei taikymo taisyklė. Jeigu tokią taisyklę suformuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ji tampa privaloma žemesniųjų instancijų šią teisės normą taikantiems teismams, t.y. jie turi vadovautis suformuota teisės normos aiškinimo taisykle, taikydami šią teisės normą nagrinėjamuose ginčuose.
Naujas sutuoktnio asmeninio turto aiškinimas teismų praktikoje
2019 m. lapkričio 11 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp sutuoktinių dėl turto padalinimo santuokos nutraukimo procese, priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019, kurioje pateikė kitokį teisės normos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte, numatančios bendrą taisyklę, kad turtas, sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, pripažintinas asmenine sutuoktinio nuosavybe, aiškinimą.
Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės buvo tokios, kad iki santuokos sudarymo vienas iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, kuriame po santuokos sudarymo išduoto statybos leidimo pagrindu prasidėjo šeimos gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų statybos. Namas buvo statomas iš vieno iš sutuoktinio šeimos narių jam dovanotų piniginių lėšų, sudarius dovanojimo sutartis. Sutuoktinė prie namo statybos finansiškai neprisidėjo, jos pinigai buvo skiriami šeimos poreikių tenkinimui (maistas, rūbai, vaikų veikla ir kt.).
Nors pirmosios instancijos teismas formaliai vadovaudamasis nuostata, kad santuokos metu dovanotos lėšos pripažįstamos sutuoktinio, kuriam jos dovanojamos, asmeninėmis lėšomis, ir, atitinkamai, už juos įsigytas (šiuo atveju – pastatytas) turtas pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe, pripažino už dovanotas lėšas pastatytus pastatus asmenine sutuoktinio, kuriam tos piniginės lėšos buvo padovanotos, nuosavybe, aukštesniųjų instancijų teismai laikėsi kitokios pozicijos ir pastatytą gyvenamąjį namą bei jam priklausančius ūkinius pastatus pripažino sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant aplinkybės, kad jie pastatyti už sutuoktiniui dovanotas lėšas.
Turi būti nustatomas aiškus sutuoktinio ketinimas turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise
Tokį, iš pirmo žvilgsnio nelogišką, sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pagrindė įtikinamais motyvais, suformuluodamas naują minėtos normos taikymą bei aiškinimą teismų praktikoje. Nors galioja CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numatyta bendra taisyklė, kad už asmenines lėšas įsigytas turtas pripažįstamas asmenine nuosavybe, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normos aiškinimo bei taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai lestinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra tai, koks valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įsigijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atveju buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą.
Taigi, nepaisant egzistuojančios asmeninės nuosavybės turto prezumpcijos, realizavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, LAT išaiškino, jog CK 3.89 str. 1 d. 7 p. teisės norma reikalauja, kad įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, galioja prezumpcija, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių arba vieno iš jų įsigytas turtas yra bendroji jungtinės sutuoktinių nuosavybė.
Šioje byloje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų įsigijimo (statybos) laikas – po santuokos sudarymo, o turto prigimtis ir pobūdis – šeimos gyvenamojo būsto poreikių tenkinimas. Tuo pačiu neįrodyta, kad šie pastatai pagal jų pobūdį ir statymo aplinkybes galėtų būti priskiriami asmeninei nuosavybei, o ne bendrosios sutuoktinių nuosavybės teisėmis.
Nustatant, ar padovanotas turtas priklauso abiems sutuoktiniams ar vienam iš jų, atsižvelgiama tiek į dovanos paskirtį, tiek į dovanoto turto panaudojimo tikslą
Tokios ginče nustatytos aplinkybės nelaikomos paneigiančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją.
Kaip minėta, galioja bendra taisyklė, numatyta CK 3.89 str. 1 d. 2 p., kad sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo turtas pripažintinas asmenine nuosavybe, jeigu sutartyje nenurodoma, kad turtas perduodamas sutuoktiniam bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Šiuo atveju piniginių lėšų dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad pinigai dovanojami abiems sutuoktiniams, kas reikštų, kad pinigai perduodami jungtinėn nuosavybėn, vadinasi peršasi išvada, kad pinigai dovanojami vienam iš sutuoktinių asmenininės nuosavybės teise. Tačiau ir čia LAT paneigė tokį aiškinimą, nurodęs, kad sutartį reikia aiškinti ne pažodžiui, o atsižvelgiant į jos šalių ketinimus, o aplinkybės, kad dovanotojai pinigus dovanojo tam tikram tikslui – namo statybai, kai sutuoktiniai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, tuo metu gimė jų vaikai, nurodant aiškią jų tikslinę paskirtį – gyvenamojo būsto statyba, vertinamos kaip nepaneigiančios bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos.
Taigi, darytina išvada, kad kasacinis teismas savo naujausioje praktikoje suformulavo naują teisės normos aiškinimo taisyklę, kuri reiškia, kad aplinkybė, ar dovanotos lėšos priklauso asmenine ar bendrąja jungtine nuosavybe nustatomos, atsižvelgiant į visą eilę sistemiškai vertinamų aplinkybių, t.y. į dovanojimo tikslą – jeigu turtas dovanojamas bendram šeimos tikslui (namo statybai, kredito paėmimui, bendrojo būsto nuomai ir pan.) pasiekti jis, tikėtina, bus pripažintos bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau jeigu bus nustatomas jų dovanojimo tikslas asmeniniams sutuoktinio tikslams pasiekti (nupirkti lenktyninę mašiną, kai sutuoktinio hobis yra lenktynės), toks turtas bus laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe. Taip pat ne mažiau svarbu atsižvelgti į faktinį dovanoto turto panaudojimą bei kokių poreikių tenkinimui jis buvo skirtas. Jeigu, pavyzdžiui, piniginės lėšos faktiškai ir buvo panaudotos šeimos bendriems poreikiams tenkinti (būsto įsigijimui, investavimui į bendrą verslą, šeimos atostogoms, automobilio įsigijimui) galiotų bendrosios nuosavybės turto prezumpcija, kurią sutuoktinis turėtų paneigti. Taigi, tolstama nuo teisės normos aiškinimo pažodžiui, o didesnės reikšmė suteikiama kitoms aplinkybėms, identifikuojančioms tikrąją šalių valią , turto paskirtį bei interesų subjektus/naudos gavėjui.
Jeigu sutuoktinis materialiai neprisideda prie turto įsigijimo, tačiau kitaip rūpinasi šeima, laikoma, kad turtas įsigytas bendrąja jungtine nuosavybe, nors ir jam įsigyti panaudotos vieno sutuoktinio lėšos
Neretai susiklosto tokia situacija šeimoje, kad tik vienas iš sutuoktinių savo uždirbtas lėšas skiria turto įsigijimui (statybai, kredito dengimui, nuomai), tačiau antrasis (dažniausiai sutuoktinė) savo lėšas naudoja kasdieninių šeimos poreikių tenkinimui (perka maistą, rūbus, apmoka komunalinius mokesčius it t.t.). Kaip tuomet turi būti vertinamas antrojo sutuoktinio indėlis turto įsigijimą, juk savo lėšų turto įsigijimui jis neskyrė?
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu padarė reikšmingą išvadą, pažymėjęs, kad faktine aplinkybe, kad sutuoktinės gaunamos pajamos buvo naudojamos ne namo statybai, o kitoms šeimos reikmėms – pragyvenimui, nėra paneigiama atsakovės bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į santuokos metui pastatytus pastatus. Kasacinio teismo praktiko rodo, kad jeigu sutuoktinis fiziškai ir neprisideda prie konkretus turto sukūrimo, tačiau tuo pačiu metu vykdo kitokias šeimos pareigas, pavyzdžiui, prižiūri vaikus, iš jo uždarbio šeima pragyvena, laikytina, jog jis prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo prisideda savo darbu; nustatant kiekvieno iš sutuoktinių turto, priklausančio jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, dalis sutuoktinių turto dalys laikomos lygiomis ne tik tais atvejais, kai lėšomis jį įsigyjant prisidėjo abu sutuoktiniai, bet ir tais, kai vienas sutuoktinis tvarkė namų ūkį prižiūrėjo ir augino vaikus, ar dėl kitokių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Taigi, netgi ir tuo atveju, kai, pavyzdžiui, sutuoktinė nedirba, bet prižiūri namų ūkį, rūpinasi šeima, galioja prezumpcija dėl bendrosios jungtinės nuosavybės turto, kitais žodžiais, jeigu sutuoktinis iš savo lėšų įsigyja turtą, šis turtas laikomas priklausantis abiems sutuoktiniams.
Taigi, naujausioje savo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praplėtė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos sampratą, prioritezavo ne teisės normos aiškinimą pažodžiui, o į kitas gyvenimiškas aplinkybes, tokias kaip įsigyto turto paskirtį, jo naudojimo sritį, kokių asmenų poreikių tenkinimui jis skirtas, o taip pat apsaugojo sutuoktinio, kurio materialinis indėlis į turto įsigijimą yra nežymus arba jo išvis nebuvo, tačiau kuris prie šeimos poreikių tenkinimo prisidėjo ne pinigais, o savo darbu, rūpesčiu, interesus, kas turėtų būti aktualu santuokos nutraukomo bylose, dalinant turtą tarp sutuoktinių. Žemesniųjų instancijų teismai ne tik gali, bet ir privalo vadovautis minėta teisės normų aiškinimo taisykle nagrinėdami ginčus tarp sutuoktinių bylose dėl turto padalinimo, dažniausi tarp kurių – skyrybų bylos.
Visos teisės saugomos. Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją būtina nurodyti informacijos šaltinį.
